tarputinis

tarputìnis, -ė adj. (2) NdŽ, tarpùtinis (1) 1. esantis tarp kitų, kitų tarpe, vidurinis: Tarputìnis, kad trys guli tarpe J. Eglėje tarp menturinių šakų yra tarputinės šakos Mt. 2. atsiradęs tarp kelių (laiko požiūriu): Tarpùtinė duktė yra J.